Gyvenimo integracija: Transformacijos supratimas

Integracija: Sugrįžimas į visumą

Keturios dienos, skirtos pajusti, kas jumyse vyksta, ir įsiklausyti į savo vidų.erdvė, kurioje galima leisti, integruoti ir atsiverti gyvenimui tokiam, koks jis yra.kvietimas pasitikėti gyvenimo raida ir grįžti prie savo tikrosios prigimties.

Kas yra šis seminaras

Tai ne tik seminaras - tai kelionė tiems, kurie pasiruošę peržengti supratimo ribas ir pereiti prie gyvos savo gydymo išraiškos. Čia prabudimas gilėja per patirtį, o transformacija vyksta ne teoriškai, bet leidžiant, jaučiant ir būnant. Kartu einame visumos keliu - ne kalbėdami apie tai, bet tiesiogiai, įkūnydami buvimą.

Nesvarbu, ar išgyvenote gilius pokyčius, ar keliavote su augaliniais vaistais, ar pasiekėte lūžio tašką, šis retritas skirtas jums. Čia esate kviečiami į saugią ir šventą erdvę įkūnyti tai, kas prabudo, ir švelniai priimti tai, kas jau pasirengę iškilti iš vidaus.

Per keturias dienas truksiantys retritai išbandysime gausų praktikų audinį - nuo gydomųjų pratimų ir vadovaujamų meditacijų iki sąmoningo judėjimo, emocinio atsipalaidavimo ir ryšio su protėviais. Tyrinėsime emocijų apdorojimą, somatinį sąmoningumą ir įkūnytą buvimą. Tai gilaus vidinio darbo, sąmoningo ryšio, atsidavimo, integracijos ir transformacijos kelionė.

Dar ilgai po retrito pabaigos su savimi nešiositės paprastus įrankius - ramius palydovus tolesniam keliui. Kiekviena praktika yra tikslingai supinta taip, kad padėtų jūsų integracijai, švelniai vesdama jus atgal į jūsų tikrąją būtį. Šie įrankiai pasitiks jus džiaugsmo, skausmo, baimės ar netikrumo akimirkomis, primindami jums malonę gerbti gyvenimą tokį, koks jis yra.

Kodėl svarbi integracija

Kiekvienas gyvenimo etapas - sielvartas, prabudimas, gilūs pokyčiai ar kelionė su augalais - nusipelno erdvės, kurioje būtų galima nusileisti, kvėpuoti, jausti ir būti pagerbtam. Nes tikroji integracija prasideda ne įžvalgos akimirką, o po jos einančiomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais.

Kai kurie suvokimai mus sukrečia - jie blyksteli, sudaužo, pažadina. Jie gali atverti duris emociniam proveržiui arba suteikti gilios vienybės žvilgsnį.
Tačiau kas vyksta po to? Galite jaustis įkvėpti, išsiplėtę - arba nežinoti, kaip visa tai nešti. Kaip tai, kas atsiskleidė, įleisti į savo kasdienį gyvenimą? Kaip įkūnyti transformaciją?

Čia prasideda integracija.
Nes tikroji transformacija nėra vienkartinė akimirka - tai kelias. Jis atsiskleidžia, kai įžeminame savo įžvalgas, išgyvename savo klausimus ir kiekvieną akimirką pasitinkame sąžiningai, rūpestingai, buvimu ir meile.

Atsidavimo supratimas

Esminis gilios integracijos aspektas yra atsivėrimas pasidavimo menui - gyvenimui, nežinomybei, skausmui ar džiaugsmui, viskam, kas trokšta atsiskleisti. Pasidavimas nėra kažkas, ką mes įvaldome, jis yra pats meistras. Tai ne pamoka, kurią reikia išmokti, o kelias, kuriuo reikia eiti, vedamas pasitikėjimo, buvimo ir ramios galios leisti tam, kas yra.

Čia nagrinėjame tris esminius atsidavimo judesius:

• PALEIDIMAS
  Ar galime nustoti kartoti istoriją, nustoti jos laikytis, nustoti ją maitinti mintimis ir žodžiais - ir leisti visatai ją nešti? Nes kol iš tiesų nepaleisime, tol galutinis stebuklas negalės išsiskleisti.

• PASITIKĖJIMAS
  Mėgstu sakyti Pasitikėjimas - nes šiandien galite pasitikėti, o rytoj jau pamiršti. Ar galite pasitikėti kelione būtent tokia, kokia ji yra - ne kada nors, o dabar? Pasitikėti reikia ne tikintis, kad kada nors viskas bus gerai, - pasitikėti reikia jaučiant, kad viskas jau yra gerai, čia ir dabar.

• LEISTI IR PRIIMTI TAI, KAS YRA
  Ar esate pasirengę priimti tai, kas nori atsirasti, net jei tai kelia šešėlį ar diskomfortą? Ar galite tai sutikti nekontroliuodami, nesipriešindami ir nenutylėdami - tiesiog leisdami tam būti? Priėmimas - tai drąsa sutikti gyvenimą tokį, koks jis yra, švelnus, tvirtas TAIP kiekvienai akimirkai.

Proto, kūno ir emocijų integracija

Kai kūnas iš tiesų girdimas, protas atranda ramybę, nes jausmas gydo

Švelnus nusileidimas į vidų - grįžimas prie kūno, kvėpavimo ir erdvės po protu.

Pradedame nuo savęs įžeminimo, mokydamiesi stebėti savo mintis ir nesileisti jų užvaldomi.

Gilėjant sąmoningumui pradedame stebėti ne tik savo mintis, bet ir tai, kaip protas ir emocinis ūkis formuoja mūsų realybę - ir tai, kaip matome save.

Iš čia pereiname prie išraiškos, leisdami kūnui pasakyti tai, ko žodžiai negali pasakyti.

Šią dieną prisimename, kad transformacija nėra kažkas, ką galima suvokti protu, bet kažkas, kas jau gyva - kvėpavime, audiniuose, kūne.

Nuo žmogiškojo ryšio su šventuoju

Gydymas vyksta per ryšį - su kitais, su gyvenimu ir su paslaptimi už jo ribų

Gydymas nevyksta izoliuotai. Dėmesį nukreipiame į tai, kaip mes susiję - su kitais, bendruomene ir nematomomis sferomis, kurios tyliai mus saugo. Tyrinėjame autentiškumo, žaismingumo, pažeidžiamumo meną - ne kaip tai, ką darome, bet kaip tai, kas esame.

Nes šiuo keliu niekada neiname vieni. Mus laiko kažkas didesnio - mūsų protėviai, gamta ir paslaptis, kuri gyvena anapus žodžių.

Čia mes pradedame suprasti atsidavimo galią - stiprybę leisti, nuolankumą nežinant ir tylią drąsą, kurios reikia, kad leistume sau būti palaikomi.

Būtent čia santykiai tampa vartais į šventumą - čia prisimename, kad gydymas yra ne tik asmeninis, bet ir kolektyvinis, susijęs su santykiais ir nesenstantis.