SUSITIKIMAS SU VIDINIU KRITIKU

Ar  jus dažnai kankina nemiga ir atsikeliate blogos nuotaikos?
Ar būna, kad prabundate naktį ir negalite užmigti?
Iš kur kyla vidinis konfliktas, dėl kurio mes prarandame jėgas?
Kas valdo mūsų vidines būsenas?
Kaip dažnai mes lyginame save su kitais ir kankinamės dėl savo trūkumų?
Kokiu būdu ramybės neduodantį vidinį balsą galime transformuoti į patarėją?

Šis seminaras yra antrasis ciklo PAŽINK SAVE 2026 seminaras. Tai yra susitikimas su vertinimu, su Kritika, kuri skaudina, kai mes tampame pažeidžiami. Arba atvirkščiai – norime pasauliui įrodyti, kad aš galiu, aš vertas/verta ir taip visą gyvenimą įrodinėjame kitiems ir sau. Pažintas ir transformuotas VIDINIS KRITIKAS tampa INTUITYVUS PATARĖJAS ir daug lengviau atpažinti situaciją ir pasielgti oriai, empatiškai.
Seminaro metu bus dėliojamos vidinio pasaulio KONSTELIACIJOS,  vyks vidinio kritiko transformacija į intuiciją.

​

Apie Vidinį kritiką

Svarbus šio seminaro akcentas – dvi Vidinio kritiko pusės: Baudėjas ir Patarėjas, padedantis gyventi iš vidaus, sąmoningai ir autentiškai.

​

Kas tau yra Vidinio kritiko balsas – baudėjas ar patarėjas?

Susitikimas su Vidiniu kritiku leidžia pažvelgti į Vidinį kritiką kaip į Baudėją ir suprasti, kaip šis vidinis balsas susiformuoja.

Dažniausiai toks santykis su savimi atsiranda gyvenimo eigoje – veikiant aplinkai: šeimai, mokyklai, visuomenei. Tai padeda mums susikurti savęs vaizdą arba nuolat paryškina tai, ko savyje nepriimame – vadinamąsias „silpnąsias“ vietas. Pavyzdžiui, tėvai gali nepriimti tam tikro vaiko elgesio ar bruožų: berniukui sakoma „neverki, tu ne vyras“, mergaitei – „tu negraži“.

Vaikas labai anksti pastebi, kad kritika – tai ne tik žodžiai apie netinkamą elgesį. Tai ir žvilgsniai. Pirmoji kritika, su kuria susiduriame, pasirodo vos gimus – tai aplinkinių žvilgsniai, kurie stebi, vertina, lygina, svarsto. Augdami nuolat esame tarsi po padidinamuoju stiklu: mus vertina – gerai ar blogai, tinkamai ar netinkamai, pasisekė ar nepasisekė, gražus ar negražus, vyriškas ar nevyriškas.

Visa tai pamažu nusėda giliai viduje ir ilgainiui tampa mūsų pačių nuomone apie save. Mes pradedame matyti save kitų žmonių akimis ir imame save bausti: atsiranda bloga nuotaika, baimė suklysti, baimė pasirodyti „ne taip“, neatitikti kažkieno lūkesčių ar taisyklių. Užsidedame kaukes, kad patiktume pasauliui, ir vis labiau tolstame nuo savęs – nuo aiškaus suvokimo, kas aš esu, kokie mano talentai, kaip galėčiau save realizuoti. Atsiranda baimė kalbėti, baimė reikštis.

Šio seminaro tikslas – pamatyti, kas trukdo, kas susiformavo gyvenimo eigoje ir kas tapo pasekme. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tai mūsų visuomenės, ypač Vakarų kultūros, dalis. Ši aplinka skatina siekti, tapti kažkuo, pasiekti rezultatų. Tačiau jei tai tėra tėvų noras realizuotis per vaiką, mokytojo siekis būti „geru mokytoju“ ar visuomenės poreikis turėti patogų darbuotoją, žmogus vis labiau tolsta nuo savęs. Tuomet viduje atsiranda jausmas: „aš gyvenu ne savo gyvenimą“.

Pats laikas sustoti ir atsigręžti į save – pamatyti, kas trukdo, ir susitikti su kita Vidinio kritiko puse – Patarėju. Tai vidinis balsas, kuris gali padėti realizuotis iš vidaus, nebijoti pažeidžiamumo, aiškiai žinoti, ko aš noriu, kaip aš tai darysiu ir koks yra mano gyvenimo tikslas.

Turint ryšį su savo vidiniu šaltiniu, remiantis sukaupta patirtimi, galima daug ką keisti švelniai ir neskausmingai – ne griaunant ir nelaužant savęs, o transformuojant. Vidinis kritikas tuomet tampa tarsi tiltu, padedančiu save išreikšti gyvenime – šeimoje, aplinkoje, darbe.

Kuo mažiau reaguosi į išorines nuomones, tuo daugiau atsiras savęs pajautimo, intuicijos ir aiškaus vidinio žinojimo, kaip elgtis skirtingose situacijose. Nebereikės gintis ar dėtis kaukių. Atsiras noro, jėgos ir drąsos būti savimi, eiti savo keliu neiškrentant iš socialinės erdvės, bet jaukiai įsitaisius savo viduje. Einant savo keliu jausi gilų saugumo jausmą ir veiksi kaip suaugęs žmogus.