Kaip psichologė ir psichoterapijos praktikantė, Amelie į emocinių patirčių nagrinėjimą žvelgia itin jautriai ir atsakingai. Jos pačios transformuojanti kelionė su psichodelinėmis medžiagomis tapo lūžio tašku, iš esmės pakeitusiu gyvenimą. Prieš septynerius metus užklupusi sunki lėtinė liga privertė ją viską kurti iš naujo. Tai reiškė ne tik įpročių keitimą, bet pirmiausia — atsisveikinimą su sustabarėjusiu savęs vaizdiniu.
Penkeri intensyvios psichoterapijos metai padėjo jai atsekti krizės šaknis. Svarbiausia įžvalga buvo ta, kad problema slypėjo ne pasaulyje, o joje pačioje. Nors racionaliai tai suprasti buvo nesunku, emocinio priėjimo, reikalingo galutinai paleisti nefunkcionalų savęs įvaizdį, vis dar trūko. Psilocibinas reikšmingai prisidėjo prie jos atgavimo: jis tarsi laikė veidrodį ir mokė pažvelgti į save atidžiai, o dar svarbiau — su meile pasijuokti iš savo netobulumų.
Baigdama psichologijos studijas, Amelie jau žinojo, kad terapinis darbas jai nebebus pilnas be psichotropinių medžiagų įtraukimo. Ji tiki, jog vidinės erdvės, atsiveriančios per šias medžiagas, savyje talpina brangią dovaną — drąsą būti autentiškam. Jos patirtis rodo, kad atsakingai naudojamos psichotropinės medžiagos gali padėti sugrįžti į aiškų, neužtamsintą savęs pajautimą. Pasitelkdama profesines žinias ir asmeninę patirtį, Amelie kviečia jus šiuo keliu žengti drauge ir drąsiau priimti kartais nelengvą, bet prasmingą kelionę.