Už užauginę dvi dukras – Amanda ir Tara, kurių vardai įkvėpė ir „Ama-Tierra“ pavadinimą – Pietų Kalifornijoje bei Arizonoje, Ruttenbergai pajuto, kad metas pokyčiams. Kelionės, noras gyventi svečioje šalyje ir vis stiprėjantis supratimas, jog gyvenimo tempas Jungtinėse Valstijose tapo nepakeliamas, paskatino ieškoti naujos krypties. Jill ypač troško sukurti vietą, kur žmonės galėtų sustoti, atsitraukti nuo kasdienio šurmulio, sumažinti įtampą ir pasirūpinti savimi.
Tuo pat metu Bobas po 40 metų muzikos industrijoje aiškiai matė, kaip skaitmeniniai atsisiuntimai keičia tradicinius muzikos parduotuvių modelius. Pokyčių poreikis tapo akivaizdus, ir šeima pradėjo planuoti išvykimą iš JAV. Kelias į naują gyvenimą nebuvo spontaniškas – tai buvo ilgas brandos ir apsisprendimo procesas, lydimas noro gyventi pagal savo vertybes.
Jie svarstė Meksiką, tačiau suprato, kad organiškai auginti produkciją ir tapti savarankiškiems ten būtų sudėtinga. Kilo ir praktinių klausimų dėl vandens, žemės nuosavybės bei politinio stabilumo. Galiausiai dėmesys nukrypo į Kosta Riką – šalį be kariuomenės, su stabilia demokratija, aukštu raštingumo lygiu, visiems prieinama medicinine pagalba ir stipriu rūpesčiu aplinka. Tai atrodė kaip vieta, kurioje galima kurti prasmingą sveikatingumo erdvę.
Jų dukra Tara jau buvo suplanavusi studijų metus Kosta Rikos universitete, todėl šeima pardavė didelį namą Tuksono mieste. Pirmąją savaitę sulaukė pasiūlymo už visą kainą, o 2005 m. birželį visi keturi išvyko į dviejų savaičių kelionę po šalį. Jie ieškojo žemės, lankė kavos ūkius ir įvairias vietas, kur galėtų įkurti savo centrą. Kai kurios vietos pasirodė per karštos atgavimui, kitos – pernelyg chaotiškos, tačiau patirtis padėjo geriau suprasti, ko jie iš tiesų ieško.
Per ypač lietingas dvi savaites šeima net tapo gin rummy žaidimo ekspertais ir stengėsi neprarasti humoro jausmo. Bobas vis klausė, kada jie pagaliau pamatys „Finca Que Ama“ – nedidelį viešbutį, kurį pardavinėjo jauna Izraelio pora. Nors iš pradžių vieta atrodė per brangi, vėliau jie gavo laišką su sumažinta kaina ir galimybe tartis dėl sąlygų. Tara nuvyko apžiūrėti vietos pirmoji ir paskambinusi pasakė mamai, kad pamačius šią vietą norėsis padaryti viską, jog ji taptų jų.
2005 m. rugsėjį Ruttenbergai sugrįžo į Kosta Riką kartu su drauge ir dvasine patarėja Veronica. Jie įvertino vietos energiją, apžiūrėjo viską iš naujo ir galiausiai įsimylėjo šią erdvę. Nors lėšų nepakako, jie ėmėsi ieškoti investuotojų, kalbėjosi su draugais, teisininkais ir finansų specialistais, mokėsi rengti verslo planą bei prognozes. Surinkę minimaliai reikalingą sumą, vos per aštuonis mėnesius nuo pirmojo žingsnio Kosta Rikos žemėje jie tapo 10 kambarių viešbučio savininkais.