13-os netekau jaunesniojo brolio, 21-erių – tėčio, o 25-erių baigėsi ir aštuonerius metus trukę santykiai. Iki 27-erių supratau, kad šie trys praradimai buvo ne tik skausmingi gyvenimo etapai, bet ir esminės pamokos, atvedusios mane į dabartinį kelią ir į šias eilutes jums.
Vienintelis skirtumas tarp malonumo ir skausmo yra požiūris.
Su scenos menais pradėjau užsiimti būdama 4-erių, o su joga susipažinau po 17 metų. Teatro patirtis mane nuolat grąžina į žaismę ir nuotykį, o jogos praktika įžemina per išmintį ir discipliną. Nesvarbu, ar esu repeticijų salėje, ar jogos šaloje, mane visada traukia kurti istorijas, kurios kūną ir protą veda per vientisą patirtį.
Man svarbiausia nuoširdumas ir autentiškumas. Noriu padėti žmonėms skausmą paversti keliu į didesnį sąmoningumą, kad jie gebėtų prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir išliktų laimingi, kad ir kas vyktų aplinkui. Mane giliai paliečia netekties pamokos, stiprybė, randama kančioje, ir dovana, slypinti liūdesyje. Kiekviena skausminga akimirka mano gyvenime iki šiol stūmė mane į tai, kad tapčiau laiminga, augančia moterimi, kokia esu šiandien, ir šia įžvalga noriu dalintis su jumis.
Esu čia tam, kad palaikyčiau ir mokyčiau žmones rūpintis savo psichine bei fizine sveikata, jog jie galėtų pabusti be perteklinių minčių ir jaustų įkvėpimą kurti laisvės bei nuotykių kupiną gyvenimą. Mano vaidmuo – teikti grįžtamąjį ryšį, mentorystę ir šiltą, mylinčią buvimą tiems, kurie pasirengę pokyčiams, tačiau dar nėra susikūrę įpročių, reikalingų tikrai transformacijai.