Gimęs ir augęs Betanijos bendruomenėje, Maestro Soi užaugo maestrų šeimoje, kur ryšys su augalais buvo neatsiejama kasdienybės ir giminės tąsos dalis. Būtent ši artima sąsaja su augalų pasauliu ir jo šeimos linija jam dovanojo išskirtinį vardą, kilusį iš moteriškosios šventojo medžio Noya Rao pusės. „Soi“ reiškia švelnią, švytinčią šviesą – tai taikliai atspindi ir jo energinę esmę.
Šiuo metu 39-erių Maestro Soi gydymo kelionė prasidėjo sulaukus 14-os, kai jis leidosi į įspūdingą pusantro metų trukmės augalų dietą su Noya Rao. Tą laiką jis praleido džiunglėse visiškoje izoliacijoje, o jo senelis buvo vedlys ir mokytojas. Per energinius perdavimus Soi įgijo elementų ir gamtos išmintį. Netrukus, būdamas 16-os, jis pradėjo dalyvauti ceremonijose ir mokytis, kaip atpažinti bei gydyti žmonių traumas. Jaunystėje ir suaugęs jis toliau dirbo kartu su seneliu ir dėdėmis.
Maestro Soi pabrėžia, kad jo ir kitų šamaninio gydymo kelias nėra lengvas – norint pasiekti meistriškumo lygį, gyvenimas pateikia daugybę išbandymų įvairiose srityse: šeimoje, draugystėse, santykiuose ir kitur. Tam reikia tikro ištvermės, o einant vaistų keliu tenka aukoti nemažai, kad būtų išsaugota stipri dvasia, vidinė tvirtybė, sąžiningumas ir tikėjimas.
Jam teikia didžiulį pasitenkinimą galimybė padėti žmonėms keistis psichologiškai, emociškai, dvasiškai ir fiziškai. Jis mato, kad kartais žmonės praranda autentišką kryptį gyvenime, nebejaučia prasmės ir tikslo. Dalis jų nutolsta nuo savo kultūrinių šaknų ir tikrojo kelio. Kiti gyvena tarsi sustingę, nebesugebėdami jausti nei savęs, nei kitų, o dėl šio nejautrumo prarandamas ryšys su gamta ir darna su aplinka. Tokios būsenos metu protas nerimsta, o žmonių dvasia gyvena lyg sapne, stokodama buvimo čia ir dabar.
Maestro Soi giliai supranta vaistų esmę ir atsakomybę, kurią gydytojas privalo prisiimti dalydamasis ja su kitais. Jis mato, kiek daug painiavos ir netinkamo naudojimo yra susiję su šia praktika. Būtent tai paskatino jį išplėsti savo veiklą už Peru ribų ir dalytis savo dovanomis čia, Soltaroje. Artimai dirbdamas su savo pussesere, Maestra Silvia, jis kuria stiprų duetą, įkūnijantį Saulę ir Mėnulį, o jų vieninga komandos dvasia skamba kiekviename kartu giedamame icaro – gydymo giesmėje.
Maestro Soi vertina ir palankiai priima žmonių smalsumą Shipibo medicinos atžvilgiu, suprasdamas, kad jie ieško savęs ir aukštesnės išminties – gilaus savęs bei gyvenimo pažinimo, kurį šiuolaikiniame pasaulyje rasti nėra paprasta. Jis nori tarnauti tiems, kurie siekia ramybės ir vidinės harmonijos. Savo gydymo kelią jis eina su didžiausia pagarba augalams ir žmogui, o ši laikysena jaučiama jo darbe tiek ceremonijų metu, tiek už jų ribų. Švelni kalbėsena ir rami, oriai sklindanti jo laikysena kuria pasitikėjimą ir atjautą visame, ką jis daro.