Ieškančiajam Osho gali pasirodyti kaip pats ieškomas atsakymas. Atsidavusiam sekėjui jis gali atsiverti kaip visa būtis. O žmogui, kuris jį girdi pirmą kartą, – kaip gaivaus oro gūsis. Priklausomai nuo vidinio atvirumo ir pasirengimo, jis gali būti suvokiamas kaip filosofas, autorius arba vartai į visiškai naują buvimo dimensiją.
„Žmogus iš prigimties yra paieška“, – sako Osho. Žmonės trokšta pilnatvės, laimės ir, pačia giliausia prasme, to, kas yra anapus kaitos, laiko ir laikinumo – to, kas nemirtinga. Ši paieška gali būti sąmoninga arba nesąmoninga, tačiau ji tęsiasi per gyvenimus. Vis dėlto daugelis jos ieško ten, kur jos niekada nebuvo ir nebus: turtuose, galioje, seksualume, šlovėje, intensyvume arba priešingybėse – skurde, celibate, anonimiškume ar nuobodulyje.
Per visą žmonijos sąmonės istoriją daugybė nušvitusių sielų teikė šiai paieškai palaikymą. Krišna, Šiva, Jėzus, Buda, Laodzi ir Rumi – tik keli vardai iš ilgos mokytojų grandinės, kuri ir šiandien įkvepia žmoniją. Tačiau, nepaisant visos šios išminties, pasaulyje vis dar esama žiaurumo, egoizmo, išnaudojimo, karo ir gilaus nelaimingumo. Osho klausia, kodėl taip yra ir po tūkstančių metų, ir pabrėžia, kad atsakymas turi būti egzistencinis.
Šaltinių teigimu, Osho nušvito 1953 m. kovo 21 d. Išskirtinis jo indėlis – 647 knygų pavadinimai, iš kurių apie 50 dar neišversti iš hindi į anglų kalbą, ir daugiau nei 650 naujų metodų, sukurtų energijai transformuoti, dirbti su pasąmone ir atrasti proto tylą meditacijoje. Jis kalbėjo tūkstančius valandų Rytų ir Vakarų žmonėms, apimdamas visas žmogaus gyvenimo sritis: meilę, santykius, švietimą, mirtį, kūrybą, meną, muziką, psichologiją, sveikatą, vaikus, čakras, praėjusius gyvenimus ir būdus visa tai tyrinėti.
Jo mokymas siūlė ir labai praktiškus būdus kančią paversti palaima bei laisve – nesvarbu, ar ji pasireiškia vienatve, beprasmybe, bejėgiškumu, baime, depresija, liga ar mirtingumo pojūčiu. Osho pabrėžė autentiškumą, vidinį centrą ir visišką gyvenimo priėmimą, neatmetant kūno, malonumo, sekso, džiaugsmo, meilės, šokio ar šventės. Jam meditacija buvo pagrindinis šios šventės kelias, ypač šiuolaikiniam žmogui, kuris dažnai yra neramus, įsitempęs ir pernelyg tapatinasi su protu.
Jis taip pat daug kalbėjo apie tai, ką reiškia būti nušvitusio mokytojo mokiniu, ir kaip galima priimti vedimą tiek tada, kai mokytojas yra fiziškai šalia, tiek tada, kai jo nėra. Jo kūryba remiasi dzen, tantra, budizmu, sufizmu, induizmu, vedanta, joga ir ezoteriniais mokslais, kartu naujai atverdama primirštus išminties šaltinius. Jo kalbėjimas apibūdinamas ne kaip informacija, o kaip daršanas – gyvas tiesos ir buvimo pasidalijimas.
Osho reiškia „vandenynas“, ir šis įvaizdis atspindi jo mokymo platumą. Jo manymu, jei bent vienas procentas žmonijos pasuktų meditacijos kryptimi, pasaulio sąmonė galėtų pasikeisti. Gilios krizės laiku jis meditaciją matė kaip gyvybiškai svarbų atsaką žmonijos ateičiai.