Dar žinomas kaip Swami Yogananda, jis tapo pirmuoju Indijos jogos meistru, nuolat įsikūrusiu Vakaruose.
Gimęs 1893 m. sausį Gorakhpure, Indijoje, Mukunda Lal Ghosh nuo pat vaikystės jautė stiprų vidinį troškimą pažinti Dievą. Kaip jis pats rašo knygoje Jogino autobiografija, didelė jo jaunystės dalis buvo skirta skirtingų šventųjų paieškoms.
Aplink 1912-uosius Varanasyje jis sutiko savo guru Swami Sri Yukteswar, o studijuodamas Serampore koledže prie Kalkutos universiteto dažnai lankydavosi Yukteswar ašrame Bengalijoje, Serampore. 1914 m. liepą, netrukus po studijų baigimo, Sri Yukteswar įšventino Mukundą į senąją Swami tradiciją, ir jis priėmė vienuolinį vardą Swami Yogananda.
Prieš išvykdamas į Vakarus, iš savo mokytojo jis išgirdo aiškią kryptį: Vakarai stiprūs materialiais pasiekimais, tačiau jiems trūksta dvasinio supratimo, todėl jo užduotis – padėti žmonėms atrasti pusiausvyrą tarp išorinio gyvenimo ir vidinio, dvasinio kelio.
1920 m. jis atvyko į Ameriką kaip Swami Yogananda ir per kitus ketverius metus keliavo po Jungtines Valstijas, rengdamas savo dvasines paskaitas. Tuo metu į didžiausias sales didžiuosiuose Amerikos miestuose susirinkdavo šimtai tūkstančių žmonių, norinčių išgirsti jogos meistrą iš Indijos. Jo žinia peržengė kultūrines, socialines ir religines ribas.
1925 m. jis įsigijo būstinę Mount Washington rajone Los Andžele, Kalifornijoje, kuri tapo būsimo pasaulinio darbo centru. Čia jis subūrė mokinius ir daugelį jų parengė kaip mokytojus bei dvasinius tarnus, tarp jų ir Ananda įkūrėją Swami Kriyananda. 1927 m. Yogananda sulaukė išskirtinio kvietimo į Baltuosius rūmus, kur jį priėmė prezidentas Calvin Coolidge.
1935–1936 m. jis grįžo į Indiją. Šio vizito metu Sri Yukteswar suteikė jam aukštesnį vienuolinį titulą Paramhansa, pažodžiui reiškiantį „aukščiausią gulbę“ ir simbolizuojantį gebėjimą rinktis tai, kas aukščiausia. Taip Swami Yogananda tapo Paramhansa Yogananda – vardu, kuriuo jis žinomas iki šiol.
Mahatmos Gandžio prašymu jis suteikė jam iniciaciją į Kriya jogą – aukščiausią savo savirealizacijos kelio techniką.
1936 m. sugrįžęs į Ameriką, Yogananda toliau skaitė paskaitas ir rašė iki pat mirties 1952 m. Nors jo įtaka Vakarų kultūrai jau gyvenimo metu buvo įspūdinga, ilgalaikis dvasinis palikimas tapo dar didesnis. 1946 m. pirmą kartą išleista Jogino autobiografija padėjo paskatinti dvasinį atgimimą Vakaruose. Išversta į daugiau nei 50 kalbų, ji iki šiol išlieka viena perkamiausių dvasinių klasikų.
Ilgalaikis Yogananda indėlis į Vakarus buvo universalus, jokiai vienai tradicijai nepriklausantis savirealizacijos kelias. Jis pabrėžė tiesioginę vidinę Dievo patirtį ir siūlė praktišką dvasinio pabudimo kryptį.
Savirealizaciją jis apibrėžė kaip visišką kūno, proto ir sielos žinojimą, kad žmogus jau dabar yra Dievo karalystės savininkas; kad nereikia melsti jos atėjimo; kad visur esantis Dievas yra ir tavo viduje, o svarbiausia – gilinti šį suvokimą.
Pasak Yogananda, Kriya jogos technika yra greičiausias kelias į savirealizaciją. Ši praktika šimtmečius buvo saugoma paslaptyje, o 1861 m. ją atgaivino didysis jogos meistras Mahavatar Babaji, perduodamas Lahiri Mahasaya. Vėliau Lahiri mokė Sri Yukteswar, o šis – savo mokinius, tarp jų ir Paramhansa Yogananda, kuris šią tradiciją atnešė į Vakarus.
Jogino autobiografija – tai paties Paramhansa Yogananda gyvenimo patirčių liudijimas. Šis kūrinys laikomas vienu perkamiausių visų laikų dvasinių klasikų, jį skaito milijonai žmonių visame pasaulyje, o skirtingos religinės tradicijos jį vertina kaip gražų dvasinio kelio atvaizdą.
Tai vertingas istorijų, humoro bei praktinių ir mokslinių Rytų jogos išminties paaiškinimų rinkinys. 1999 m. HarperCollins Publishers suburta mokslininkų ir dvasinių autorių komisija jį įtraukė į 100 svarbiausių XX a. dvasinių veikalų sąrašą.
Whispers from Eternity – dvasinės poezijos ir maldos tekstų rinkinys, parašytas Paramhansa Yogananda.
Yogananda kosminiai giesmynai pristatė Vakaruose naują giedojimo formą, paremtą prasmingų frazių kartojimu, o ne įvairių Dievo vardų kartojimu, kaip įprasta Indijoje. Šios praktikos tikslas – sutelkti širdies jausmus ir pakylėti juos į antsąmonės lygmenį. Apie savo Whispers from Eternity ir Cosmic Chants Yogananda rašė, kad juos „dvasino“, kartodamas giliai ir taip iškviesdamas dievišką atsaką.