Stephan Oesterreicher dalijasi istorija, kurią dažnai pasakoja mėnesiniuose tylos meditacijos retrituose Amantani saloje, Titikakos ežere.
Dar prieš pirmąją kelionę į Peru 2010-aisiais jis jau daugelį metų gyveno Azijoje, ypač Indijoje, Nepale ir Tailande, visiškai atsiduodamas meditacijai ir jogai. Praktika tapo jo kasdienybės centru, o tylos meditacijos retrituose jis praleido šimtus dienų.
Jo kelias vedė pas skirtingų tradicijų mokytojus. Jis keliavo toli, kad mokytųsi iš jam girdėtų meistrų, išbandė daugybę metodų ir tęsė tik tuos, kurie iš tiesų atliepė vidų. Basomis ėjo per Himalajus kartu su klajojančiais hindu vienuoliais, sėdėjo prie Dalai Lamos kojų klausydamasis tibetiečių budizmo mokymų ir ilgam apsigyvendavo vienuolynuose. Jo paieška buvo visiškai nuoširdi – be jokio kito tikslo, tik norint suprasti giliausias gyvenimo paslaptis ir patirti transcendentines palaimos būsenas, apie kurias kalba įvairios dvasinės tradicijos.
Atvykęs į Peru, jis iš karto įsimylėjo Andus ir galingą aukštikalnių energiją. Kartu pastebėjo, kad meditacijos retritų čia visai nebuvo, ir pajuto, kad jo gyvenime trūksta esminės dalies. Taip gimė įkvėpimas nuo 2013-ųjų pradėti rengti tylos meditacijos retritus Peru, pirmuosius mažus retritus organizuojant Šventajame slėnyje.
Netrukus į Peru atvyko ir jo mokytojas, todėl Stephanas surengė jam du retritus: vieną Šventajame slėnyje, kitą – planuotą mistinėje Isla del Sol saloje Bolivijos Titikakos ežero pusėje. Šventojo slėnio retritas buvo nepaprastai stiprus ir įsimintinas. Tačiau ruošiantis kelionei į Isla del Sol, laikas spaudė, o jis ieškojo vietos, į kurią būtų paprasčiau nuvykti, nes pasiekti salą reikėjo dviejų dienų kelionės.
Tada jis prisiminė Amantani, kurią buvo aplankęs metais anksčiau, kai nešė aukas senovinėse salos šventyklose. Jis prisiminė stiprius išgyvenimus, taip pat didelį kambarį šeimos svečių namuose, kuriame buvo apsistojęs ir kuris, atrodė, puikiai tiktų meditacijai. Pasikliaudamas intuicija, jis atvyko su maždaug 10 žmonių grupe, pasibeldė į šeimos svečių namų duris ir paklausė, ar retritas galėtų vykti ten. Laimei, jie sutiko.
Salos tyloje praleistos trys dienos tapo ypatingu laiku. Sėdėti kartu mažame kambaryje su nuostabiu vaizdu į ežerą ir klausytis tokio išmintingo mokytojo mokymų apie sąmonę bei protą buvo vienas giliausių ir gražiausių jo gyvenimo laikotarpių.
Vėliau grupė grįžo į Šventąjį slėnį, o Stephanas oro uoste atsisveikino su mokytoju. Nepaisant palaimingų akimirkų, vėliau jam teko ir sunkesnis etapas: jis turėjo uždaryti savo meditacijos centrą Šventajame slėnyje, nes nebegalėjo padengti išlaidų. Laimei, Pietų Amerikoje jau buvo vykdomi vipasanos meditacijos retritai, todėl jis vienas leidosi į vidinę kelionę ir per vieną mėnesį atliko du 10 dienų tylos retritus. Ši patirtis sugrąžino jam aiškumą ir kryptį.
Grįžęs į Šventąjį slėnį jis pradėjo ruoštis dar vienam retritui Amantani, o netrukus į Titikakos ežerą atvežė naują grupę – šįkart retritą vedė pats. Salos energija, ežeras ir senovinės Pachamamai bei Pachatatai skirtos šventyklos buvo neįtikėtinos. Tada jis suprato radęs tobulą vietą meditacijos retritui.
Būtent tada jis suvokė, kad atsirado kažkas didesnio: tai jau nebuvo apie jį, o apie pačią vietą ir pačius retritus. Jis jautėsi pagerbtas galėdamas būti šios kūrybinės jėgos erdvės laikytoju. Po kelių mėnesių, būdamas Meksikoje ir organizuodamas meditacijos bei jogos retritus savo mokytojui, jis pradėjo kurti Meditation Retreat Peru pagrindą – susisiekė su kitais meditacijos mokytojais ir vystė ilgalaikę retritų programą. Nuo tada retritai buvo planuojami pagal pilnatį, nes tai natūraliai derėjo prie gamtos ritmo ir stiprios ežero energijos.
Iš Meksikos ir Gvatemalos jis retritus organizavo nuotoliniu būdu, kviesdamas kitus mokytojus vesti užsiėmimus, o pats rūpinosi planavimu ir rinkodara. Po kelių mėnesių grįžęs į Peru, jis vėl pradėjo pats vesti retritus ir jautėsi giliai įkvėptas. Vieta buvo tobula, energija – nepaprastai aukšta, o iš viso pasaulio atvykdavo nuostabūs žmonės, pajutę kvietimą prisijungti.
Laikui bėgant keitėsi ir retrito turinys. Iš pradžių jis daugiausia buvo skirtas grynai meditacijai. Šiandien jame taip pat nagrinėjami vidiniai vyriškasis ir moteriškasis pradai, o kartu lankomos senovinės Pachamamai ir Pachatatai skirtos šventyklos. Nors retritas išlieka skirtas šventam dieviškumo buvimui mumyse, dabar jis siūlo skirtingus būdus, padedančius tvariau atsiverti savo dieviškajai prigimčiai. Čia dirbama su senų žaizdų gydymu, naujos gyvenimo vizijos atvėrimu ir gilesniu buvimu. Protas nuraminamas, o širdis atveriama – ir tai, kas gali skambėti kaip atskiros idėjos, iš tiesų yra kruopščiai nuaustas darinys su stipriu širdį atveriančiu poveikiu.
Iki šiol retritas Amantani saloje vyko apie 60 kartų, o savo išmintimi dalijosi maždaug 10 skirtingų mokytojų. Pats Stephanas maždaug 20 kartų vedė šiuos retritus, ir tai tapo labai prasminga jo gyvenimo dalimi. Jis ir toliau atsidavusiai rūpinasi Meditation Retreat Peru organizavimu, kad viskas vyktų sklandžiai ir nuolat tobulėtų. Retrito vedimas jam yra tarsi vyšnia ant torto – didžioji darbo dalis vyksta prie kompiuterio, o globalizacijos ir pasaulinio tinklo dėka tai galima daryti iš bet kurios vietos.
Šią istoriją jis rašo Monrealyje, Kanadoje, ką tik baigęs darbus su svetaine ir įkvėptas viską sudėti į žodžius. Žvelgdamas į ateitį, jis nori pasidalinti ir tuo, kas laukia Meditation Retreat Peru. Pastaruosius metus jam buvo džiaugsmas retritus vesti kartu su mylimu partneriu, gražiai įkūnijančiu dieviškosios vyriškos ir moteriškos energijos temą. Šiuo metu retritus su didele pagarba veda du artimi draugai – Mike’as ir Julia, o porų tema jiems atrodo glaudžiai susijusi su universalių moteriškojo ir vyriškojo pradų sąveika.
Iš šios energijos gimė jų dvasinės kelionės poroms. Jos sujungia tylos meditacijos retritą su apsilankymais šventose vietose, tokiose kaip Kusko ir Maču Pikču prieš retritą, o po jo – ramiu poilsiu prabangiame viešbutyje ežero pakrantėje.
Nors Stephanas daug pasakoja apie išorinę Meditation Retreat Peru kelionę, jis nori užbaigti kalbėdamas apie jos energetinę esmę, kuri visada išliko ta pati, nors ir nuolat kinta. Tai apie šventosios gyvenimo dimensijos atpažinimą ir giliausios esmės prisiminimą. Tai apie dievišką kibirkštį širdyje ir nusilenkimą malonei, kuri nuolat kviečia mus grįžti prie tikrosios dieviškai žmogiškos prigimties. Meditation Retreat Peru egzistuoja tam, kad laikytų erdvę šiai dimensijai ir pasiūlytų transformacijos įrankius, jog meditacija, gydymas ir sielos bei to, kas yra už jos, atpažinimas taptų mūsų gyvenimo prioritetu.
Su dėkingumu.
Stephanas