Daugelis Vakaruose meditaciją įsivaizduoja kaip visišką nejudrumą, tačiau budistinėje tradicijoje išskiriamos keturios meditacijos laikysenos: sėdėjimas, vaikščiojimas, stovėjimas ir gulėjimas. Kiekviena jų gali padėti išlaikyti ramią, aiškią dabarties akimirkos sąmonę. Po sėdimosios praktikos vaikščiojimas yra vienas dažniausių meditacijos būdų. Meditacijos centruose ir vienuolynuose tam dažnai įrengiamos specialios vidaus erdvės bei lauko takai, o retrituose tai tampa įprasta dienos dalimi. Už retrito ribų šią praktiką galima įtraukti ir į kasdienybę, pavyzdžiui, prieš sėdimąją meditaciją paeiti dešimt ar dvidešimt minučių arba pasirinkti vaikščiojimą vietoje sėdėjimo.
Vaikščiojimo meditacija suteikia daugiau nei vien dėmesingą buvimą. Ji gali stiprinti koncentraciją ir palaikyti sėdimąją praktiką. Kai energijos mažai arba kūnas jaučiasi apsunkęs, vaikščiojimas dažnai atgaivina. Judesio pojūčius neretai lengviau pastebėti nei subtilesnius kvėpavimo pojūčius sėdint. Ši praktika ypač naudinga po valgio, pabudus ar po ilgesnio sėdėjimo. Patiriant stresą ar stiprias emocijas, vaikščiojimo meditacija kartais padeda nusiraminti labiau nei sėdėjimas. Ilgesnėje perspektyvoje ji gali ugdyti ir ištvermę bei fizinį tvirtumą.
Žmonės į vaikščiojimo meditaciją reaguoja skirtingai. Vieni ją pamėgsta iš karto ir patiria kaip malonią. Kitiems jos vertė atsiskleidžia palaipsniui — tai tarsi įgytas skonis. Yra ir tokių, kuriems ji natūraliai nepatinka, tačiau jie vis tiek praktikuoja, nes supranta jos naudą.
Formaliai vaikščiojimo meditacijai pasirinkite maždaug 9–12 metrų ilgio taką ir vaikščiokite juo pirmyn bei atgal. Pasiekę galą, visiškai sustokite, apsisukite, dar kartą trumpai stabtelėkite ir pradėkite iš naujo. Žvilgsnį laikykite nukreiptą žemyn, bet nesusitelkite į jokį konkretų objektą. Kai kuriems žmonėms padeda šiek tiek primerktos akys.
Vaikščiojimas tuo pačiu taku pirmyn ir atgal yra svarbus todėl, kad klajojant kitu maršrutu protas nuolat turi priimti sprendimus. Vengiant kliūčių ar renkantis, kur statyti koją, eikvojama protinė energija. Kai takas jau pažįstamas, šis sprendimų priėmimas gali nurimti.
Kartais pasirenkamas judėjimas ratu, tačiau taip klajojančiam protui lengviau likti nepastebėtam. Trumpa pauzė tako gale padeda pamatyti, kada dėmesys nuklydo.
Raskite jums patogų tempą. Dažniausiai rekomenduojama eiti lėčiau nei įprastai, nors greitis gali kisti. Greitesnis žingsnis gali būti naudingas, kai jaučiatės susijaudinę arba mieguisti. Kai protas ramus ir budrus, natūraliau gali atrodyti lėtesnis ėjimas. Tempas gali keistis ir vienos praktikos metu. Stebėkite, koks greitis labiausiai padeda išlikti susietam su kūno pojūčiais.
Radę patogų ritmą, leiskite dėmesiui nusileisti į kūną. Kartais net malonu įsivaizduoti, kad būtent kūnas jus veda pasivaikščioti.
Tada perkelkite sąmoningumą į pėdas ir blauzdas. Sėdimojoje meditacijoje atrama dažnai tampa kvėpavimas, o vaikščiojimo meditacijoje ja tampa kaitaliojamas pėdų judėjimas.
Jauskite kiekvieną žingsnį. Pastebėkite, kaip įsijungia kojos ir pėdos, kai pakeliate koją, kaip ji juda pirmyn ir kaip pėda paliečia žemę. Čia nėra vieno teisingo patyrimo — tiesiog stebėkite, kas iš tiesų vyksta. Kai tik protas nuklysta, grįžkite prie vaikščiojimo pojūčių. Žingsnių ritmo jutimas padeda išlaikyti nenutrūkstamą dėmesį.
Taip pat galite tyliai mintyse kartoti paprastą žymeklį, pavyzdžiui, „žingsnis, žingsnis“ arba „kairė, dešinė“. Tai suteikia mąstančiam protui nesudėtingą užduotį ir padeda jam nenuklysti. Be to, dėmesys nukreipiamas į pėdas. Jei vėliau pastebite, kad žymekliai susimaišė, tai ženklas, jog dėmesys buvo nuklydęs.
Vaikščiodami labai lėtai, kiekvieną žingsnį galite skaidyti į etapus ir naudoti tradicinius žymeklius „kėlimas, statymas“. Dar lėtesniam ėjimui tinka „kėlimas, judėjimas, statymas“.
Išlikite su vaikščiojimo pojūčiais ir paleiskite visa kita. Jei stiprios mintys ar emocijos nutraukia dėmesį, dažnai verta sustoti ir tiesiogiai į jas pažvelgti. Kai jos nebėra tokios stiprios, grįžkite prie vaikščiojimo meditacijos. Jei akį patraukia kas nors gražaus ar įdomaus ir nepavyksta to paleisti, sustokite ir atlikite „žiūrėjimo“ meditaciją, o vėliau tęskite vaikščiojimą.
Kai kuriems žmonėms vaikščiojant protas tampa aktyvesnis nei sėdint, galbūt todėl, kad juda kūnas ir atmerktos akys. Jei taip nutinka, nereikėtų nusivilti. Vaikščiojimas gali būti ypač naudingas mokantis praktikuoti su kasdieniu protu.
Galite treniruotis būti esami kiekvieną kartą, kai vaikštote, net ir paprastose situacijose — eidami koridoriumi namuose ar darbe, ar keliaudami nuo automobilio iki darbo vietos.
Kadangi kasdienybėje vaikštome gerokai daugiau nei sėdime užsimerkę ramybėje, vaikščiojimo meditacija gali tapti stipriu tiltu tarp formalios praktikos ir įprasto gyvenimo, padedančiu puoselėti didesnį buvimą, sąmoningumą ir koncentraciją kasdieniuose veiksmuose.
Gil Fronsdal
Kaina
Teirautis
Prašome susisiekti su organizatoriumi dėl kainos informacijos